Krinta plunksna man iš rankų,
Kavos purslai iš lėto skrodžia kruviną rugsėjo dangų...
Į bažnyčios sienas dūžta Pasakų pasaulio formos,
Pražudė Stiklo karalaitę Šventraščio tarnai ir Normos…

Pasaka gyvent daugiau nebepakils -
Šalia kapo tik ranka poeto svirs…
Liesis dvigubas espresso ant kapo juodžemio rupaus,
Gloria in exelsis, Patre*, varpai verksnodami sugaus...

Meldžiu, nereikia!
Domini, qui aes in caelis**, Pasakai gyvent juk reikia!
Kaip paukštei reikia oro ir mirštančiajam patepimo -  
Taip man gyvent juk reikia Karalaitės prikėlimo!

Varpai vis gaudžia giesmę mirusiųjų -
Negirdi Tėvas nekaltųjų...
Prikelsiu aš iš praeities minčių stabus,
Perkūnas - mano brolis, kava aplietas kapas Pasaka man bus...

Amen.

*Gloria in exelsis, Patre - šlovė aukštybėse, Tėve (lot.)
**Domini, qui aes in caelis ( sk. Domini, kvi es in celis) - Tėve, kuris esi Danguje (lot.)