aš nebeišbaigiu jausmų
kad nuo gyvenimo
pavargę pakeleiviai rastų kelią
į viešpaties namus
į šventą miestą
į brendačias pušis
sapnuos lig kelių

aš nebeišbaigiu maldų
davatkoms kiūti
jų liūdną būtį
apkalbom sutinusiom
esu nuoga tyla
gašliam rugpjūty
nukirptą mėnesieną
išsipynusi

aš nebeišbaigiu namų
tegu sau auga
po langu gudobelės
ligi stogo
kokia prasmė
juos nužudyti rankom
kada kliedėjimais
naktis neatitoko

aš nebeišbaigiu savęs
nes nesibaigia
tik tai, kas amžina –
demiurgai ir griovėjai
esu tyloj
vėsi, lėta kaip sraigė
pilna lietaus
svajonių suanglėjusių