Reklama

Mirė tėvelis. Na ir kas? Mirė tėvelis. Bus tų tėvelių, ar ne? Pasakykit, kad taip. Gerbiamieji, meldžiamieji, pasakykit. Sukurkit plakatus ir pakabinkit Vokiečių gatvėje – „Gyvenimas tęsiasi!“.

< Yra žmonių, kurie yra įdomūs, ir žmonių, kurie nori tokiais būti.>

Tėtukas buvo įdomus. Mielas. Šiltas. Dažniausiai vakare, kai atslinkdavo pas mane į lovą, ir prašydavo pabučiuoti. Jis turėjo manimi didžiuotis.

< Marijos tėvas guli psichiatrinėje ligoninėje ir neatpažįsta savo dukters, kai ji jam paskambina.>

Mirė tėvelis. Jis man nerūpi (nerūpėjo). Netekau trijų šimtų litų per mėnesį. Velniava. Negi kiekvienas verks, kai jam trinktelsiu?

< Nėra žmogaus – nėra problemos.>

Neaiškinkit man, ką turėčiau daryti. Gedėti? Už ką?!.. Beje, buvo skanūs gedulingi pietūs. Karbonadas ‘‘lietuviškai“ ir gruzdintos bulvytės. Namie taip seniai nebuvau valgius. Bent tuo mirtis atsiperka, tiesa?

< Šviečia žalias užrašas ant durų – „Išėjimas“.>

Man patinka vasarą sėdėti ant šieno kupetos ir stebėti dirbantį  dėdę – sesers vyrą. Jis mielas. Šiltas. Dažniausiai vakare, kai atslenka pas mane į lovą, ir prašo pabučiuoti... Mirė tėvelis. Na ir kas?

(Netikėkite plakatais Vokiečių gatvėje. Tai tik reklama.)