Matilda (2)
Viskas prasidėjo nuo sušlapusio cigarečių pakelio. Matilda ėjo blausiai, vos veikiančių žibintų apšviestam, skersgatvy. Tai buvo viena iš tų dienų, per kurias, kaip sakydavo jos senelė, Dievas verkdavo kruvinomis ašaromis už mūsų nuodėmes.
Lijo lediniais lašais.
Kažkur už kelių metrų pasislėpęs po stogeliu rūkė Karolis.
_
Tarp jų nieko nebuvo. Daugiau nei draugai, mažiau nei meilė. Kartą apsupti liūdesio ir pasiklydę vyno buteliuose jie pasibučiavo. Matildai patiko, nes tai buvo kažkas nekalto ir neverto prisiminti.
Emilis nežinojo apie Karolį.
Kartą, kai Matilda paklausė Karolio, kas jie tokie, ką jie daro ir kodėl ji taip dažnai galvoja apie Karolį, jis atsakė tik tiek:
- Mes esam. Juk mums to užtenka, kažką aiškinti, būtų per daug sunku. Tiesiog būkim. Dabar.
- O Emilis? Jis mane myli... - Jos balsas skambėjo dusliai ir neaiškiai, ji netikėjo savo sakomais žodžiais.
- Nemeluok sau, Matilda.
Daugiau apie Emilį jie nekalbėjo, Matilda būdama su Karoliu vengė kalbų apie kitus, jai patiko, kaip Karolis valandų valandas galėjo pasakoti apie filmus, deklamuoti jam patinkančias eiles ir glostyti jos susivėlusius plaukus.
Nekalta draugystė- taip juos vadino Matilda.
Karolis troško jausmų.