Ten už laukinių obelų,
kur rūkas tyliai žemę glosto,
kur kelias apsnigtas žiedų
ir nusidriekus laumės juosta,

čia tyliai stovi sfinksai du.
Palaimos būsenoj sustingę –
Tai aš ir tu. Tai mes abu,
nutilę, ramūs ir laimingi.

Jau švinta sutemos dangus
aušros aistringai nubučiuotas.
Kaip paukščiai skleidžiantys sparnus
dvi širdys meilės suviliotos

karščiu prabyla.Ir ritmu
vienu jos tankiai tankiai plaka.
Ne sfinksai čia. Tai aš ir tu...
O lūpos vien tik meilę šneka.

2010.