kai švintant pasiutiškai lyja
kai protas pakrypsta ir slenka
lyg vaikas kaimynų išbartas
kimbuosi į tavąją ranką

tveriuosi į vėją į miglą
kad tik neišeičiau iš proto
matyt jau šioj žemės skaistykloj
reikės man kaltes apraudoti

tik žiūri į kovo cikloną
dvi akys lange išpaišytos
praeivis lietum apsigobęs
galbūt neregės vaizdo šito

ir kamgi dangus šis pradurtas
paklydusio vėjo vylyčių
bylos kad jau išmestas burtas
niekad nebegrįžti jau šičia?