Tik lašas tylos atveria širdį,
Kai akys nemato ir ausys negirdi,
Bei saulė pro debesį „labas“ pasako,
Bet jai atsakyti jėgų neužteko...

Gal tai tik pikto likimo pokštas,
Kad girtas kūnas vėl gerti trokšta,
O ligi šiol sočiai maitintas
Greitai parkrisiu badu numarintas.

Pasilikti  ar keltis? Aš net neklausiu,
Ką vietoj manęs, pasauli, gausi.
Priimsi triukšmą ar mano tylą,
Kurios atverta širdis atgyja?..