O saulėkaitoj medžiai nutyla,
Nebyli jų šneka lapais svyra
Ir neverkia, negedi, netrokšta,
Tykiai klausosi vėjo jie bluosto.
Ir atodūsis gūsiu vilnija,-
Pievoj klaidžioja ašaros mylimui.
Šauk nešaukus žuvėdrų klyksmu,
Bangos rymo užklotos dangum.
Snaudulys abejonėse kuždantis -
Gal pažadins gelmėj jūra gyvastį.