Tamsa jau medžių kontūrus išdildė, priartino prie krūmo krūmą, vaiduoklių prikabino ant šakų ir vis gilyn gilyn tankmėn vilioja, kur virkauja pelėdos, vilkolakiai takus sumaišo, ausytieji šikšnosparniai tarp uoksų sklando. Laumyčios pelkėse žlugtus velėja ir baltas drobes virš upokšnių tiesia. Viskas, ką dar galėjai įžiūrėti, netrukus tirštame rūke paskendo. Tik pro laukymės pakraštėlį mėnulis blausią šviesą žėrė. Pavargusi lakštingala užsnūdo. Dabar ir išgirstu tą palaimingą girios tylą, kurią pajusti taip nelengva.