13

o lyja lyg prieš milinonus metų
kai tvėrė Viešpats vandenų skliautus
kai bėrė grūdą gyvasties
į amžino judėjimo vilnis
ir srūva vasara
į žemę iš dangaus
ir viskas regisi
be pabaigos

14

iš nakties labirintų išėjęs
vėl į dieną žvelgiau nejučia
kas ir kaip ją man pažymėjo
gal palaima o gal vien kančia
bet ženklų neišskaitęs skubėjau
kur nusitęsė kelias iš lėto
kur striksėjo saulės zuikelis
man po sapną
naktyje regėtą

15

kai po lietaus
dangus pravėrė lopinėlį
vilties ir vasaros paguodos
ėmiau rašyt eiles
apie gyvenimą
kuris keistai atrodo
po nuopuolių paženklintu slenksčiu
ir niekam nesvarbu džiaugiuosi ar kenčiu
pasaulis rėdosi kaip jam gražiau
ir pakeleivio godos ir mintis
vienodai menkos ir bevertės
kai vakaras suklumpa
dienos išjuoktas nejučia

tęsints bus