negyvenama žemė
pūkuose paskendus
ramybę
liūliuoja
dienoms

slenku lyg šešėlis
pamatas
šlapias
ir aukurą
saugau delnuos

trys stupos
apleistos
kalnuos
pastatytos

pirmoj viešpatauja
mirtis

harmoniją kuria
ir žingsniai nutyla
pravėrus
antrosios duris

čia gėlės palangėse
galvas nulenkę
ragauja
gyvybės vandens

čia saulės akimirkos
gausiai pritvinkę
išpynė manąsias
kasas

o trečiosios durys
aklai uždarytos
dar nieks nepažino
erdvių

užeičiau
bet kojos taip suraizgytos
kad vos pajudėti galiu