Ežiukas pribėgo prie Meškiuko iš už nugaros ir uždengė jo akytes.
- Atspėk, kas? – sušuko Ežiukas.
- Tu! – atsakė Meškiukas.
- Atspėjai... – nusistebėjo Ežiukas.
- Žinojau, - šypsojosi Meškiukas. Kai iš tiesų ką nors žinai, nereikia spėti.
- Žinojai? – pasiteiravo Ežiukas. - Kaip?
- Na, įsivaizduok, kai tavo spygliukus kutena vėjas, tu juk žinai, kad pučia vėjas ir niekas kitas visame pasaulyje.
- Vėjas... – pritarė Ežiukas.
- Kai rudenėjant įbrendi į auštą sodo žolę ir pakvimpa obuoliais, tu juk žinai, kad netoliese rasi obuoliukų, o ne kokių kriaušių, bananų ar ananasų...
- Ežiukai nemėgsta kriaušių, bananų ar ananasų, - susiraukė Ežiukas. – Mes mylim obuolius.
- Iš kur žinai? – dabar jau klausė Meškiukas.
- Tik obuoliukai turi tokius rausvus skruostus, tik obuoliukai gali kvepėti ir vasara, ir rudeniu, tik obuoliukai yra tokie skanūs, tik obuoliukai moka taip stipriai įsikibt į mūsų plaukučius...
- Taip pat ir Ežiukai, - kikeno Meškinas.
- Negali būti! – garsiai sušuko Ežiukas.
- Tik Ežiukai turi tokias mažas letenėles, tik Ežiukų spygliukus puošia rausvažandžiai obuoliai, tik Ežiukai  moka taip tyliai pribėgti prie Meškiukų savo mažom kojytėm ir, uždengę mums akytes, klausti: „Kas?“.
- Aaaa, - linkčiojo Ežiukas. Vadinasi, ir vėjas, ir obuoliukai, ir Ežiukai moka daugybę dalykų, kurių nemoka niekas kitas visame pasaulyje?
   Bet Meškiukas neatsakė. Jis žinojo, kad Ežiukas supras, todėl, palikęs draugą, lėtai tipeno Saulės Slėnio link. Medžių viršūnėlėmis šuoliavo aušra, ir Meškiukas žingsniavo šypsodamasis - taip smagu jam buvo būt nustebintam Ežiuko: „kaip gera, oi kaip gera, kad kiekviena mano diena yra tokia, kaip niekas kitas visame pasaulyje“ – mąstė jis.


Mano mažytė iliustracija: http://art.scene.lt/process.php/page.workinfo;work.144340;order.;count.3;user.11631;search.;