su nemigom grįžti
ilgai žiūri
bet lūpos nejuda
tik lietūs sunkias
iki širdies nutysta
atmintis
ir pirštais perbrauki
atsiminimų dulkes
nebeprisėdi
vaikštai po kertes
veidai it veidrodžiai
nubudę vaipos
aš nepažįstu
stebinčio tavęs
ir neprisimenu
rytojaus laiko
tik nemigos delnai
po širdimi
išbado
juodą kiaurymę
aš nesapnuoju
lietum
į drumstą sąmonę krenti
tyloj akis užmerkiu
tebunie kaip nori