Tai žydėjo sodas lig pat kiemo vartų!
Sode genio snapas pyškėjo daug kartų,
Vasarą ant klevo du gandrai klegeno,
Kol gimtoj sodyboj dar tėvai gyveno.

O dabar boluoja trobesiai apmirę,
Piktas vėjas blaško atplėštą langinę,
Languos žiburėliai niekada nešviečia
Ir į trobos vidų niekas nepakviečia.

Trauklapiais užžėlė link pirties takelis,
Tik prie durų supas varinis varpelis...
Prie klėties jurginai pamiršo žydėti -
Mirusi sodyba... Kur graudumą dėti?