Kiek daug gėlių, pačių balčiausių rožių!
Žieduos nuskendo ištisa kalva,
Tik tūkstantį žiedų, visų jų taurų grožį
Prie savęs nepriglaus atvėsusi ranka.

Kiek daug kalbų, pačių jautriausių žodžių,
Ir atminties – ji žaižaruojanti, karšta,
Pavasarių eilė kažkur dar prieky rodės,
Likimo knygoje – jokios eilės nėra.

Palydi Vilnius trispalve užklotą karstą,
Sako – Sūnaus neteko Lietuva,
Tik debesys vis pila juodą kerštą
Ir akmenėja smiltis iškasta.

Galėtų, tartų paskutinį žodį,
Pakilęs nuo kiečiausio ąžuolo lentos –
Nereikia man gėlių, nereikia rožių,
Atneškit santarvę, kaip ateitį tautos!

Netruks pavirst dešimtmečiai sekundėm,
Ramybėj skęs Antakalnio smiltis lengva,
Pušelės sergės priesaiką lyg skundą –
Išlik, Tėvyne, laisvei prikelta.