Senutė ragana, o jos pirkelė -
Tai savo metų net atmint negali;
Prakiuręs stogas, košia lietūs,
Sienojai juda vos palietus.

O apie langus net kalbėt neverta -
Per šimtą metų nedažyti jie nė karto.
Sutrešusias langines vėjas daužo.
Čia ne pirkelė – tikras laužas.

Nusprendė ragana statyti trobą,
Tokioj, suprantama, gyventi bloga.
Senelį genį meistru pasirinko,
Subėgo miško žvėrys talkininkai.

Ežys su kurmiu pamatus išliejo,
Kiškelis akmenis glotniai sudėjo.
Genys pušų prikirto iš pat ryto,
Meška su vilkišiu rąstus surito.

Laputė išmatavo, uodega supjovė,
O briedis juos dailiai sukrovė.
Apdengę stogą, kaminą įstatė
Ir tik tada visi pamatė -

Pirkelė juk visai neturi durų,
Langeliai nesidairo ir nežiūri...
- Kas atsitiko,- šaiposi jauni geniai, -
Nusmuko gal senukui akiniai?

Nuščiuvę nekantriai meistreliai laukia,
Tik girdi, ragana parkaukia...
Pasisukiojo kiek ir šmurkšt pro skylę,
Net šluotražio žabeliai pasipylė.

- Gera pirkelė,- ragana nusprendė,
O jos vidun pro kaminą vis lenda.
Patinka raganai namai – slėptuvė -
Joks velnias svečiuose dar nėra buvęs.