į tave kalbu
neberaškyk žvaigždžių
užtenka pilnačiai
tavų akių vaiskumo

verčiau išskleisk rankas
ir apkabink medžius
pilnus nesurinkto
korių sunkumo

aš į tave tyliu
kai išgirsti
kaip liepsnose pražysta
aitrios bitės

kai pasirąžo
samanų glėby
trapi fantazija
gyvybės

ir tavimi dainuoju
nuo dangaus
vėsias rasas nukrėtus
rytui praustis

iki gilaus
žinojimo vandens
kad pabaiga išpildo
pradžiai lemtį