gal dar atlėgs -  po debesį, po sausrą,
ir bus taip gera, kai  dangus nelis,
o  aš į Tavo miestą atkeliausiu,
ir vaikščiosiu, nuleidusi akis -
bijodama, tikėdama, ant pirštų,
vos vos  palietus žemę, kur ėjai.
jau supratau, kad viskas žemėj miršta;
bet kaip baisu suvokt, kad tu mirei.
kad viską, ką surinkom po truputį
apgaubs buitis  pilkai senom skarom:
ir man vienai reikės su rytu būti -
visai vienai lemtingom valandom,
kada  ne visos maldos surimuotos
ir ne visi laiškai su mintimis -
aš dar rašysiu eilutes kuprotas,
ir vilsiuos, kad rūkais jos tau atskris.