Iš vasaros tylos išplaukia bočių vėlės,
Vandens ramybėj aiškiai skamba praeitis.
Po Joninių stebuklų galios nebeteko gėlės –
Dienų kaitoj jos pagels ir nuvys.

Iš vasaros tylos ateina ilgesys –
Toks nenusakomas, gilus, lyg iš dausų.
Mintis per naktį mintį vis
Ir nepaliaus kankinti: kas esu?

Iš vasaros tylos ataidi rudens godos,
Ilgėjančių naktų šešėliai tolin driekias.
Birželio žaltyvkslės sapnuose rodos,
O kalendoriuje – rugpjūčio dienų riekės.