Ach, mylėjai mane,
Dobilėli trilapi,
Paklydimuos savuos
Nemačiau aš tavęs.
Vis ieškojau, pablūdus,
Jo tiktai – keturlapio,
Tavo pievų rasom
Vis braidžiau: nesurast...
Ir tik Joninių naktį,
Paslaptingam sapne,
Nušvitai, dobilėli –
Tu paparčio žiede.
Ir tuomet suspurdėjo
Man širdelė – gana,
Prie tavęs prisiglausiu,
Būsiu tavo rasa...
Bet iš sapno pakirdus,
Vėl, skrajūnė dalia,
Pievom vėju nuskriejo –
Jai tavęs negana.