Jei mano gyvenimas suskirstytas į šiaurę, rytus, pietus ir vakarus, tai dar nereiškia, kad kvėpavimas gali lengvai plūsti visomis kryptimis. Rodos, pasirinkčiau vieną iš jų ir ramybė susigulėtų kaip pakelės akmenys, bet tarp tų besielių gumulėlių liktų tarpai. Tuomet tektų ieškoti paukščių, kurių snapuose nešamos sėklos vis dar negalėtų suprasti augimo periodo. Jos pašnibždomis sakytų, kad trūksta dirvos, vandens, saulės, bet iš tikrųjų – septynių minučių.

Pirmosios minutės tam, kad atotrūkis nuo paukščio snapo taptų laisve ir gebėjimu save  suvokti kaip vienetą, nepaprastai svarbų tarpui užpildyti.
Antrosios minutės – pajausti kritimo laikinumą ir traukos svaigulį, suprasti, kad tas tarpas nėra toks platus, kokį įsivaizdavai. Reikės susispausti ir tiksliai žinoti, kuriame užpildas būsi.
Trečiosios – prisiminti savo kelionę nuo tos akimirkos, kai atitrūkai nuo žemės iki pirmos sekundės pradžios. Suskaičiuoti, kiek debesų ir vėjų pralenkei, kiek netikėtų posūkių patyrei.
Ketvirtosios – nusileisti taip, kad nesužeistum to, kas svarbiausia – sielos. Lengvu sklendimu nustebinti akmenis ir parodyti paukščiams, jog ne vien sparnų mostais galima laviruoti.
Penktosios – saugiai nusileidus, brautis kuo giliau į tarpą tarp akmenų, išstumdyti visas kliūtis ir įrodyti, kad galios negalima matuoti nei centimetrais, nei gramais.
Šeštosios – leisti žemei minkštais patalais užkloti dienos šviesą, lietui suteikti jėgų ir stiebtis aukštyn. Vėl brautis pro tuos pačius, kuriuos stumdei besileidžiant ir suvokti, kad Sizifo darbas kai kuriems turi kitą reikšmę.
Ir pagaliau septintosios – išdygus, didžiai pamoti stiebu paukščiams, nusilenkti saulei ir palinguoti vėjui. Parodyti, kad gyvenimo pamokos ir netikėtumai – geriausias atpildas ateities bagažui.

Jei mano pakelėje išdygtų sėklos, rasčiau tą kryptį, kuria kvėpavimas plūsta geriausiai. Per vidurį manęs einantis kuolas virstų šerdimi, apdriskę rūbai sveikiausiais lapais, o šiaudinė skrybėlė – gražiausiu žiedu.
Kaliausei reikia tik septynių minučių.