Aš bandau dažnai bėgti,
Pasivyti laukinį vėją,
Ir rankas į dangų ištiesti,
Pasislėpti po lotosu žiedu.

Nakties plaštakės bando mane apglėbti,
Juokas laumių priverčia mane sukupti
Rankose laikau kaleidoskopą
Manydama kad galiu aš jį pasukti.

Rytinis vėjas mane šukuoja,
Atsigeriu pirmaisiais rasos lašais,
Ir vis stebėdama žalią kraštovaizdį
Aš skaičiuoju nukritusios rožės žiedlapius.

Manęs niekas nemokino mylėti
Ir kaip paaukoti savo jausmus
Kai gali savo širdį paskolinti
Ir tikėti, kad ji bus atiduoda be žaizdų.