Aplink markstosi žali ežerai.
Pailsęs mėnuo gano nepaklusnius debesis.
O aš stoviu žemės vidury,
Atsirėmusi į savo beveik nesuteptą
            Sąžinę.
Sulaukiu, kol baigia nužydėti žvaigždės,
Kol lietus sudrėkina pievų drobę.
Stebiu rytinį bičių šokį
Ant nuolankiai nurimusių dobilų.
           Aušta.
Pro mane lekia įkyri diena,
Nuspalvinta pilka kasdienybe.
Vis dar kybau tarp vakar ir šiandien,
Nes paklydau savo pačios
          Vasaroje.