Pagaunu save ant minties, jog tie, kas priėmė mane be išlygų ir su meile, pasitenkino tuo, ką įžvelgė ir rado manyje.Juos visada prisimenu kaip medūza šiltą ramų užutekį - pastangos išlikti nereikalingos, įtampa atslūgusi, širdies pulsas ramus ir vienodas.Gyvenime teko susitikti kitokių - tų, kurie prikišamai parodė, kad kažko neišmanau, nesugebu, kažkam visiškai netinku.Pirma reakcija -  gynyba.Tik ar tai teisingas žingsnis? Juk kaip visi žmonės turiu ribas suvokimo, gebėjimų, galimybių.Tie, mane privedusieji prie ribos, yra sužadinantieji, atplėšiantieji sielos vartelius, sukeliantys jausmų audras, tačiau be jų aš likčiau apsibrėžtame ir mylinčiųjų nedraskomame kiaute, neplėsdama savo akiračio, nesukaupdama pastangų didesniems žygiams ir kilnesniems tikslams.Dėkui, Dieve, kad davei mylinčius ir du kartus dėkui už tuos, kurie nerado, už ką mane mylėti.