Man patinka šypsena bevasarėjant.
mažos boružės didelė širdis,
meduotos, tavo skanios lūpos,
ir saulės nubučiuotas veidas.

Ištinka nemiga, nors melavau,
nekantriai laukdamas rytojaus,
nepamenu keistos nakties šešėlio,
džiaugiaus atradęs naują dieną.

Vėl šiluma, ištirpdanti ledus,
nuskriejo, per miegančią alėją,
nepaisant posukio į ateitį,
tie žvilgsniai susitikdavo kaskart.

Kai mėtomės vis mintimis,
gal tylime apie tą patį,
tik šokis užburia per nemigą,
vis apkabint ir nepaleist daugiau.