Ateina žmonės į mūsų širdis -
Atvertos durys jų neišvilios...
O žvaigždės krenta vakarais taip tyliai
Ir niekas niekad jų neatkartos...
Kai klausi, kas užbūrė laiką -
Matuoji jį visai kitu matu.
Pražysta sodai žiemą vien nuo žvilgsnio
Ir vysta pievos - laukti per sunku.
Paskęsta metai - kaip naivi mergaitė
Klausaisi žodžių, rodos, paprastų,
Skambėjime šaltiniai veržias,
Ir patiki - tai tas žmogus...
Gyvenimo per maža, kad suprastum
Už ką, kodėl - jis tau toksai brangus...