iš akmens tylumų mano miestą vienatvė išaudė
ir paliko be vėjo ir drungno kelionių vandens -
tik pilkoji naktis kiek nustebinta pyko ir raudo,
nes suprato staiga, kad jos fiesta ilgai negyvens,
kad jaunystė tyčiom pasiliko prie panerio šlaito
kad sugrįžtų rytais pirmutinės aistros apsupty,
su čigonais linksmais iš praėjusio kliedesio laiko,
to svaiginančio laiko,kai blaivūs atrodė girti,
kai akmuo buvo šiltas nuo mūsų jaukių palietimų –
ir tikėjom, kad medžiai neauga palaukėj vieni,
o dabar šioj nakty mano akmenys lyg piligrimai
tūno temstančioj gatvėj tokie vieniši ir pilki...