Žinau - tavęs  čia nieks ilgai nesulaikys,

Kaip užtvankos negali sulaikyti upės.

Ateis diena, kai mūsų  žingsniai išsiskirs

Ir mano viltys subyrės kaip stiklo šukės.


Vistiek kaip į giliausią prarają  krentu

Suvokimu neišmatuojamą, neklusnų jausmą  įsileidus.

Kas kartą mirštu ir kaskart naujai gimstu

Kai link manęs palinksta tavo veidas.