Likus keliems kvartalams iki bendrabučio, nė nepajutau, jog su Robertu pradėjau kalbėti kaip su senu pažįstamu. Vaikinas įdėmiai klausėsi, kartas nuo karto nusišypsojo ir pavargusioms akims neleido užsimerkti. Lauke snyguriavo, tamsą šiek tiek sklaidė žibintų šviesos, o kojas stingdė šaltukas. Sustojome priešais apgriuvusių plytų pastatą. Nežinojau kaip elgtis – pakviesti jį vidun ar pasakyti, kad turiu paruošti referatą. Kol mintyse svarsčiau galimus variantus, Robertas suėmė mane už rankos:
- Buvo labai malonu pabendrauti,- šyptelėjo.
- Amm,- lyg pabudus iš miego nesugebėjau grietai atsakyti.- Tai gal užeisi arbatos ar kavos? Visgi dar ankstyvas rytas, o klaidingų autobusų galėsi pasigauti ir vėliau.
Pradėjome juoktis. Vaikinas nė negalvodamas linktelėjo galva ir mes patraukėme į bendrabutį. Įžengus vidun, nosis užgniaužė pelėsių kvapas. Užlipome į antrą aukštą ir jau stoviniavome prie durų. Bandžiau surasti savo raktus, bet niekaip nesupratau, kur jie galėjo dingti. Pradėjau nervintis, o šalia stovintis Robertas bandė taisyti situaciją savo šypsena. Iškroviau vieną kuprinę, bet raktų joje neradau. Iškuičiau ir antrąją, bet jų ir ten nebuvo. Pasijaučiau beviltiškai: šalia manęs stovėjo beprotiškai gražus nepažįstamasis, o aš kaip pamišėlė įnirtingai krausčiau savo daiktus, tikindama, kad raktai tikrai turi būti kuprinėje.
Galiausiai atsirėmiau į sieną ir užmerkiau akis. Galvoje sukosi autobusai, troleibusai, sapnas, nepažįstamasis, kritimas, raktai.. Kelios dienos, o rodėsi, kad viso savo gyvenimo kelialapį baigiau išnaudoti. Šalia stovintis vaikinas įdėmiai pasižiūrėjo į mane:
- Klausyk, o tu negalėjai palikti raktų svečiuose?
Kokia aš kvailė! Tikriausiai juos palikau pas pusbrolius, ant stalelio prieškambaryje. Dar prieš išeinant išsitraukiau iš kuprinės, kad nereiktų ilgai kuistis išlipus iš autobuso ir neįsidėjau į kišenę.. Na ir išsiblaškymas!
- Tikriausiai tu teisus...- ištariau atsidusdama.
- Tai kur sakei tavo pusbroliai gyvena?
- Na, čia visai netoli.
- Tai galbūt nebereikia klaidingų autobusų? Aš būčiau nieko prieš pasivaikščiojimą rytinio Vilniaus gatvėmis kartu su puikia pašnekove.
- Tu... tu tikrai to nori? - man net žadą atėmė toks pasiūlymas.
- O kodėl gi ne? - juokingą išraišką nustatęs Robertas ištiesė ranką.
- Na, tai turbūt geriausia, kas galėjo įvykti po tokios kelionės namo,- šyptelėjau ir lyg įgavus antrą kvėpavimą pradėjau žingsniuoti laiptų link.