Išardęs pamatus dangaus,
debesimis išklojęs pievas,
palikęs įžadus suloj beržų,
išeisiu  takeliu per kiemus.

Pamiršiu, kad buvai šalia
keliuko mintimis atrėmus gluosnį,
numojau tau tuomet, rauda
dangaus blukimo prisiuostęs.

Tu ašmenim plakei mane
it plieno dalgį, kurs skambėjo.
Rasa pakylančiam ryte  
liepų  kvepėjimu žydėjo...