Staiga Remigijus paslydo ir išsitiesė visu ūgiu, o griūdamas dar pakišo koją ir greta bėgančiam Augustui. Viskas atrodė taip juokingai, kad ketveriukė leipo juokais. Remigijus iš juoko net negalėjo atsistoti. Aš gi - tęsiau savo „maratoną“ ir netrukus įšokau į autobusą pro vairuotojo lygiai dviem sekundėm pravertas duris.
- Geros kelionės, Dovile! - sušuko Remigijus.
- Laimingai, susiskambinsime! - paantrino jam Augustas.
Pamojau jiems ranka. Buvau gerokai uždususi, tad negalėjau pratarti nei žodžio. Autobuso durys užsidarė ir lėtai pajudėjau kelionės tikslo - bendrabučio link.
Šleptelėjau į artimiausią sėdynę ir ištiesiau kojas. Pagaliau grįžtu namo. Be abejo, man buvo malonu pamatyti pusbrolius, pabendrauti su jais ir jų draugais, tačiau jaučiausi labai pavargusi. Mokslai universitete atimdavo nemažai jėgų, o dar darbas - kiekvieną vakarą prižiūrėdavau dviejų metų mergaitę, kol jos mama dirbo. Nedaug laiko galėjau skirti sau. Dabar tenorėjau palysti po dušu ir, išgėrusi puodelį kavos, „kibti į atlapus“ referatui. Nelabai mėgau istoriją, tačiau ji buvo privalomų dalykų sąraše, tad teko studijuoti datas ir su jomis susijusius įvykius. Turėjau surinkusi pakankamai medžiagos, buvo likę tik viską sudėlioti į vietas...
Mano apmąstymus nutraukė keistas garsas, sklindąs iš autobuso galo. Atsigręžiau. Maniau, kad tokį ankstyvą sekmadienio rytmetį autobuse esu viena. (Iš tiesų tai net neapsidairiau įlipusi.) Prieblandoje pamačiau vyruką, kuris miegojo, kakta įsirėmęs į autobuso lango stiklą. Jo knarkimas ir buvo garsas, nutraukęs mano mintis. Staiga vyrukas atsimerkė, apsidairė aplink ir įsistebeilijo į mane. Jo rudų akių žvilgsnis buvo labai skvarbus, pasijaučiau nejaukiai. Jis atrodė panašiai kaip tas tipas iš mano sapno, sapnuoto paryčiais pusbrolio namuose: striukės apykaklė dengė jo lūpas ir nosį, ant galvos jis buvo užsimaukšlinęs juodą kepurę, taigi mačiau tik jo akis. Greitai nusisukau. Tuo momentu lyg ir išgirdau, kaip nepažįstamojo rankose kažkas subarškėjo. Nejučia vėl prisiminiau sapną, peilį...
Štai ir mano stotelė. Priėjus prie durų išgirdau, kad paskui mane atsistojo ir nepažįstamasis. Girdėjau jo alsavimą, jaučiau įsmeigtą į nugarą žvilgsnį. Vieną akimirką labai norėjau atsisukti, tačiau neišdrįsau.
Durims atsidarius, puoliau lauk ir įnirtingai numyniau link savo bendrabučio, nors slidžiu šaligatviu man tai nesisekė taip greitai, kaip to norėjau. Paskui save girdėjau žingsnius ir sniego girgždėjimą... Vėl prisiminiau sapną. Žinojau – sapnai kartais pildosi. „Maniakas,“ – pagalvojau ir apsidairiau – aplink nebuvo matyti nei vieno žmogaus, o vieta - pakankamai nuošali. „Man – šakės,“ – tokia buvo sekanti mano mintis. Stipriau prispaudžiau prie šono rankinę ir leidausi bėgti. Bet paslydau ir griuvau visu ūgiu ant ledo. Akyse aptemo...
Atsimerkusi suvokiau, kad guliu ant šaligatvio. Prie manęs ant sniego klūpėjo „maniakas“ iš autobuso. Jo veidas, kurį dabar jau galėjau matyti, buvo švelnių bruožų, tik susirūpinęs ir gerokai pavargęs.
- Pagaliau atsigavai, - tarė. Beje, balsas man pasirodė visai malonus.
Jis padėjo man atsikelti. Tą akimirką, pajutusi stiprų galvos svaigimą, susverdėjau. Nepažįstamasis prilaikė mane, kad ir vėl neišsidrėbčiau.
- Gerokai galvelę trinktelėjai, - tęsė vaikinas, - garantuotas smegenų sutrenkimas.
- Tu ką, - gal koks gydytojas? - piktokai burbtelėjau.
- Taip, gydytojas, apie tokius dalykus šį tą išmanau. Kur tau reikia? Palydėsiu.
Nesipriešinau, nes galva gerokai svaigo. Įsikabinau jaunuoliui į parankę ir patraukėme bendrabučio link. Eidami susipažinome ir pasikalbėjome. Jo vardas – Robertas. Po naktinio budėjimo ligoninėje sugedo jo automobilis. Skubėdamas vaikinas įlipo ne į tą autobusą, o kadangi buvo labai išvargęs po sudėtingos operacijos, užmigo. Prabudęs suprato, kad važiuoja ne ta kryptimi, todėl išlipo iš autobuso paskui mane. O tada - pamatė mane griūvančią...
- Kurgi tu taip skubėjai, Dovile? – paklausė Robertas ir švelniai nusišypsojo.
- Referatą turiu rašyti, žinai - mokslai, - išsisukau.
Negalėjau gi tokiam simpatiškam žmogui pasakyti, kad palaikiau jį maniaku iš kažkokio sapno...