Vėjyje plaikstos drobulės...
Kad taip man mintis išvelėt,
Viskas galvoj apdulkėjo,
Nėra kur minčių besudėt.
Kilsiu į kalnus su vėju,
Plaukus jam leisiu taršyt,
Akis nakties danguj atversiu,
Leisiu žvaigždėm jas aplyt.
Krintantį rasos lašą
Lūpos ištroškę priglaus,
Kalnų didingą ramybę
Sudirgusi siela pajaus.
Žiedą kalnų nusiskinsiu,
Dar kvepia saule dienos.
Mintys upeliais srovena...
Dulkės jau jų neapklos.