Kad praeis mano jaunystė,
Praeis ir nebegrįš,
Kad mano jėgų šaltinis
Silpnėdamas išnyks,
Kad iš namų aš kartą
Išeisiu ir nepažiūrėsiu,
Kad žmogui mylimam
Švelnumo savo pagailėsiu,
Nenoriu tikėti.

Kad žodžių dainos
Aš draugės neprašysiu,
Kad prie eilutės paprastos
Su plunksna nepalinksiu,
Kad širdis mirtingoji
Sulauks ir ligos,
Nenoriu tikėti.

Kad sumišimas užges
Žvaigžde iš padangės,
Kad į linksmas vestuves
Eiti įkyrės man,
Kad mano gyvenimo tikslas -
Tik giminės tęsinys,
Kad aš jumyse neliksiu
Daina arba eilėmis,
Nenoriu tikėti.