.
– Ramiai, ramiai, neišsigąsk, – Pauliaus balsas skambėjo kažkaip dusliai, prikimusiai, sklido tartum iš toli. Jo veido nemačiau, nes iš baimės negalėjau pasukti veido į šalia sėdintį vaikiną. „Keista, – pagalvojau. – Nejau Paulius irgi bijo, o mane ramina tik todėl, kad nori pats nusiraminti? Ką reikės daryti? Juk tas kaukėtasis, atrodo, nepokštauja...“
          Bijodama net krustelėti akies krašteliu pažvelgiau į vyrą su kauke. Jis gerokai stambesnis už mano palydovą: aukštas, plačiapetis, masyvia galva, storu sprandu. O dar tas peilis... Tačiau labiausiai mane neramino kaukėtojo akys – net ir blausioje šviesoje galėjau matyti išsiplėtusius vyzdžius ir jutau stingdantį žvilgsnį. Dabar juoda kaukė buvo atsisukusi į mane – vyras sėdėjo nugara į vairuotoją. Mus skyrė keturios sėdimosios vietos.
          Mano mintys karštligiškai vijo viena kitą: „Viešpatie, greičiau sustotų tas troleibusas – galbūt į jį kas nors įliptų... Nejau troleibuso vairuotojas veidrodėlyje nemato, kas čia dedasi? Juk šitas tipas ilgokai sėdėjo atsisukęs į jį, o po to, kai atsistojo, rankose demonstratyviai suko didelį peilį. Vairuotojas turėjo pastebėti tą juodą kaukę, peilį. Tikrai turėjo pastebėti... Viešpatie, aš nieko nesuprantu – tai tikras košmaras...“
          Pro apsitraukusius šerkšnu langus negalėjau įžiūrėti, kas dedasi gatvėje, nemačiau netgi pakelės žibintų šviesų, bet jutau, kad autobusas juda neįtikėtinai greitai. Atrodė, kad mašinos ratai net neliečia asfalto. Toks jausmas, lyg skrisčiau lėktuvu. Kažkas nenormalaus...
          Staiga autobusas sustojo. Tačiau jo durys neatsidarė.
          Ūmai mašinos priekyje atsirado dar viena žmogysta. Atsirado lyg iš niekur – ką tik jos ten nebuvo, o dabar ji jau stovi. „Tikriausiai vairuotojas... O, ne, tik ne tai!“ Ką tik pasirodęs vyras buvo... irgi su juoda kauke.
          – Ateik čia, maže, – gergždžiantis balsas privertė mane krūptelėti. – Ateik arčiau...
          Net nebežinau, kuris iš vyrų taip pasakė. O gal abu kartu? Ar nė vienas, nes jų veidų, jų lūpų nemačiau, balsas lediniu šalčiu atėjo į mano smegenis, tiesiog gręžte įsigręžė. Garso tikriausiai nė nebuvo – aš tai pajutau...
          Priešais sėdintis vyras ėmė tiesti į mane rankas. Rankas? Ne, tai ne rankos, tai buvo veikiau žvėries letenos – rudais gaurais apaugusios galūnės su ilgais lenktais nagais. Jos tiesėsi į mane, tiesėsi... „Taip neturi būti, juk atstumas pakankamai didelis, kad tos letenos mane paliestų... Taip nebūna, taip negali būti...“ Bet letenos nesulaikomai artėjo, artėjo...
          Aš susigūžiau ir stipriai įsikabinau Pauliaus riešą. Tačiau mano sauja sugniaužė tik jo rankovę – kažkas tuščias sėdėjo šalia manęs, ant tos tuštumos laikėsi bendrakeleivio striukė, pirštinės, kelnės, batai... Pakėliau akis aukštyn – ten, kur tikėjausi išvysti Pauliaus veidą, pamačiau... juodą kaukę. Tuo pat metu žvėries letenos sugriebė mane: viena  pastvėrė už gerklės, o kita aštriais nagais suspaudė petį...
– Paleiskit mane! – suklykiau kiek leido jėgos. – Paleiskit!

           – Prabusk, Dovile, kelkis, – išgirstu Remigijaus balsą. – Tavo sapnų net garsi muzika neišblaško. Bet ir miegok tu man taip kietai... Visai per tą sesiją susibaigsi.
          Vaikinas švelniai purtė mane už peties.
          – Būčiau nebudinęs, gali ir čia miegoti. Bet sėdėdama užsnūdai, tiesiog akyse „nulūžai“. Jaučiu, jog senelio obuolių vynas irgi įtakos tam turėjo. Minėjai, kad iki ryt dar turi kažkokį referatą pabaigti, tai ir prikėliau. Numigai kokias dvi valandas. Eime, prasiblaškysim – graži naktis – vos šalena ir didžiulėm snaigėm snyguriuoja. Visi palydėsim tave iki bendrabučio. Beje, jau pradėjo važinėti rytiniai autobusai, tad jei nenori pėstute, tai galim ir važiuoti.
          Remigijus kaip visuomet rūpestingas. Man – ypač. Anksčiau to kažkaip nepastebėdavau, bet per paskutinius mūsų susitikimus vis atkreipiu dėmesį. Atkreipiu dėmesį... Na, štai, jau kelintąsyk pagavau save pernelyg daug galvojančią apie jį. Juk jis turi Vaidą, kuri Remigijui tikrai neabejinga. Jųdviejų draugystė tęsiasi jau antri metai. Labai tikėtina, kad jam pabaigus paskutinį kursą, Vaida nesnaus ir bandys daryti tai, ką paprastai daro moterys, jei tik vienišas vyras joms patinka. O ką? Jis – vaikinas išvaizdus, protingas, ne vėjavaikis – tokie gyvenime daug pasiekia. Juolab, kaip minėjo pats Remigijus, darbo vieta jam garantuota, geras atlyginimas irgi. O ir tėvai gyvena tikrai ne skurdžiai...  Ech, ką aš čia... Lauk iš galvos, lauk... Reikia eiti. Tikiuosi, kad žiemos vėjukas išpūs iš galvos ne tik snaudulį, bet ir mintis apie pusbrolį.
          Visi išbildame į kiemą. Tiesą sakė Remigijus – orelis tikrai puikus: tartum drugiai snaigės pasisūpuodamos leidžiasi iš juodo dangaus, krenta ant žemės, namų, medžių... Kaip nuostabiai atrodo šalia laiptinės augančios tujos – lyg apvilktos baltais pūkiniais kailiniais. Ir taip gaivu – įkvepi oro pilną krūtinę ir vis nepasisotini ta vėsia žiemos naktimi. Mielai eičiau pėsčia iki bendrabučio, bet turiu dar tiek daug darbo.
           – Ei, gražuole, neatsilik, nes dar baltasis lokys sučiups! – tai Augustas šaukia. Jie keturi eina priekyje, o aš pėdinu gerokai atsilikusi.
          Pasiveju ketveriukę. Na, štai, jau matosi ir autobusų stotelė. Staiga iš už namo kampo išneria autobusas. Berods, tas, kuris važiuoja iki bendrabučio.
          – Greičiau, greičiau, gal suspėsim, – šūkteli kažkuris iš pusbrolių ir visi pasileidžiam bėgti...