Štai pilką debesį auksiniais apvadais
Žara darbščioji rytmetį apsiuvo.
Ar savo tikslą žygiui atradai -
Ar išmainei kastetą į kastuvą?

Kaip spintoj rūbas snaudžia patirtis
Dulkėtuos tomuos užglausta tarp raidžių.
Gyvybės tiršta, o auką arti -
Kam išminties beieškant labirintuos klaidžiot?

Lengvesnį kelią renkasi silpni.
Kai be gaujos, plėšrūnui dreba kinkos.
Ir atsibust jam su žara - anksti,
Nes kito darbo pastangomis minta.

O man smagu suaugti su žeme,
Taikingai glostyt akmenį lyg auksą
Ir tart plėšrūnui sutiktam : \"Eime,
Juk nežinai, vilkeli, kaip duonelė auga...

Nagus aštrius, kalenančius dantis
Šį rytą slėpk ir neberodyk.
Juk tik todėl, kad tu krauju minti,
Neįsileidi dangiškojo grožio.

Tu neturi tikėjimo, vilties,
Lendi poruotis, nepažinęs meilės
Ir nors sunku tuo, vilke, patikėt,
Tavęs man žmogiškai ir iš širdies pagailo.

Imk duonos kriaukšlę, užsigerk sulos.
Žvalgaisi grobio?Tai ne čia papuolei.
Nors tu teisus - nė šunes nesulos,
Jeigu rankas sutepsi į varguolį.

Pasiieškok po drapanų krūva -
Gal rasi tai, kas uždangstytų sielą,
Kuri sustirus ir todėl kreiva -
Iki žmogaus jausmų nepasikėlė.\"