Aš akmuo, tvirta ir
Šalta, kaip uola.
Jei prisileisiu- karštis
Ir kirtis išdavystės
Sutrupins mane.
Aš noriu gyvent-
Privalau būt tvirta,
Antraip kaip smėlis
Praslysiu pavėjui...
Aš norėjau būt
Skaisčia lelija,
Lemtis neleido pasirinkt.
Aš amžiams privalau
Virsti uola,
Net medžiu žaliu
Negaliu būt,-
Sudegsiu skausmo ugny...
Ir vėjai ir lietūs
Nepalauš manęs,
Vienatvė nenugąsdins.
Tik viltis šviesi, kad
Kada nors,
Suradęs vienišas keleivis,
Pailsusia širdim priglus
Prie manęs,
Kaip ištikimą likimo
Draugą apipils
Ramybės ašarom.
....................................
1995 ruduo