Į žemę kojos šaknimis giliai įaugo,
Nusviro rankos - nėr už ko laikytis.
Aplink tave - nei vieno tikro draugo,
Savu skausmu nėra su kuo dalytis.

Kol žaliavai, šakas aukštai iškėlęs,
Daug kas pavėsyje pabūt norėjo.
Dabar tave aplanko vien tik vėlės,
Kurios šioj žemėj vietos neturėjo.

Staiga pabyra iš akių tau pelenai,
Nes ašarų jose - seniai jau nebeliko,
Vien dėl kitų šioj žemėj gyvenai,
Todėl sunku suvokti - kas nutiko?

Saulėlydy - tu vienas žemės pakrašty,
Apleistas, užmirštas. Vien tuštuma širdy...