Aš laukiau ilgai.
Tas laukimas į kelią pavirto:
Aštrūs akmenys sužeidė kojas,
Aitrios dulkės nusėdo širdy,
O vasara siautė, kvatojos,
Tiktai sielai kažko vis liūdniau.
Tylų vakarą vizijos rodės,
Karčių vaisių užmezgė sodas.
Kas už grotų įkalino viltį,
Kas taip beria laiko smiltis?
------------------------------------
Už vartų rymo sustoję
Praeitis, dabartis, ateitis.