Mes einame, tačiau keistai
Vingiuoja kelias ir skliautai pajuosta.
Sustoję elgetos, dirbtinės gėlės
Ir laiko rimbas, čaižantis bekraujį kūną,
Šventųjų žvilgsniai – sielos gilumon.
Rauda, per vidurį sužeidus širdį,
Eisenos, tolstančios, grįžtančios.
Ir beprotiškas ryto laukimas.