Ko šaipaisi iš laisvės, kurios taip geidei,
Ko jai nugarą atsuki, ko po paraliais?  
Ko kasdieną į galvą kali tu paikiems,  
Kad jinai paleistuvė, apgavikė bjauri?

Suprantu, nusivylei jos žodžiais gražiais,
Net liemuo jos, net krūtys iš proto nevaro
Kaip tada, kai akių atitraukt negalėjai
Ir kiekvieną jos žodį, žvilgsnį dėjai į širdį…

Pavargai, pasenai, nesulaukęs to, ko tikėjais?
Nurimt negali, kad kitiems  likimas dosnus
Nekreipia dėmesio į tavo kančias ir vargus?

Ir vis dėlto, gerbk laisvę, kurią iškovoti padėjai,
Atsigręžk į ją veidu, ir tu pamatysi, kad ji
Tau tiesią ranką, kurios tiek metų siekei,
Ir kad toj rankoj švyti gyvenimo tavo prasmė…