Akių gelmėj nuskęsta tyliai skausmas,
Jo vietoje - sužybsi nuoskauda aštri,
Ją keičia vėl abejingumo jausmas
Ir žvilgsnis nuskrenda kažkur toli.

Kai vyzdžiuose savigaila sužaidžia,
Abejingumą pakeičia vėl liūdesys,
Dabar tiktai vienatvės prašo akys,-
Iš jų tuoj išdavikės ašaros ims krist.

Paverk, tikrai nuo šito palengvėja,
Leisk vilčiai vėl atgimti akyse,
Juk moka džiaugtis ir užjausti akys,
Jausmai nesumeluoti - tik jose.