Limuzinas lyg gyvatė
Nuvingiavo ir pradingo,
Tavo akys jau nematė,
Koks jaučiausi nelaimingas.

Nuvingiavo ir svajonės,
Kada nors tave suprasti.
Išsisklaidė abejonės
Ir viltis tave surasti.

Išsisklaidė kaip miražas
Apakimo rūkas šiltas,
Tu pasaulį mūsų mažą
Girnom sumalei  į miltus.

Ir lengvai pirštus išskėtus,
Tu paleidai viską vėjais,
Savo širdyje man vietos
Nebesuradai – skubėjai.

Kartą paragavus vyno-
Gert vandens nebenorėjai.
Nuvingiavo limuzinas,
Akimis ilgai lydėjau.

Ir į mūsų kambarėlį
Parnešiau ledinę širdį.
Ar kada sutiksiu vėlei
Tą, kuri man ją sušildys?