Švelniausios eilės neatstos vienos,-
Nuo seno išskirtos dainos,
Širdžių dviejų melodijos darnios,
Kai persipina rankos nuo traukos,
Kai žodžiai susilieja nuo kaitros,
Kai akyse paskęsta aitvarai,
Sunešę dangų, žemę tik vienai,
Alsuojančiai į ritmą kitai širdžiai.
Gražiausios svajos niekad nekartos
Vienos akimirkos to patikėjimo svarbos.