Nuplėšei man lapą iš dangaus melsvų peizažų,
Dovanodamas tarei - jis tau, su meile mums visiems.
Aš patikėjau tavo žodžiais ir atplėšiau tik dalį debesies pūkų,
Lyg sakramentą laužiau, kad užtektų jo kitiems.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - -
Mano pasaulis bus ir tavo, o taviškis - bus visų.
Tai lyg frazė iš Biblijos arba filosofinis vingis
Mano apkerpėjusiai pasąmonei per visą amžių,
Kada blaškėsi naivumai... tiesa, dabar jau pradingę.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Rodos, dinastijų brandumas nutipeno apsiblaususia aura.
Nesakau, kad neklystantis, šventas, teisingas.
Tik palietęs alsavimu mano šypsnį pagauna
Ir nusviedžia į ieškojimų kelią teisingą.