Mes išnykstam laike
ir sugrįžtam į kelią.
Nors mirtis nebyli,
ir man širdį taip gelia...

Praradimo bausmė,
kurią sukuria laikas.
Tarsi akys dugne ,
tarsi vėjyje plaistos ...

Neprašyti svečiai,
šitą žinią atnešę...
Aš, deja, be vilties,
skausmo šio neiškęsiu...

Plaukia upės lėtai,
rūkas, miglos pakyla,
keičias metų laikai,
o širdis nenutyla...

Skausmas lieka giliai,
tarsi akmeniu spaudžia.
Užmaršties nėriniai
visą sielą apaudžia...

Su naktim vėl jisai
pasibeldžia į langą...
Vėl atgyja jausmai,
šokam dviese vėl tango...