Keista, kada pagalvoju:
Ėjau, klupau ar kritau –
Turėjau pagrindą kojom,
Bet širdžiai jo nejutau.

Širdis, it vienišas lapas
Skrido kažkur erdvėje.
Rudenys žemę nutapė –
Daug lapų blaškos, deja...

Ir aš supratau – pasėjo
Rudenys širdis vertų –
Tų, kurie taip norėjo
Eiti ir skristi kartu.

Tų, kurie nusileidę
Niekad laimingi nebus.
Tai kas, kad šalna ant veido –
Dar vėjai nešioja lapus...