Sudėliosiu mudu iš naujo. Iš žiedadulkių ir
nesamų paparčio žiedų. Iš ko dar dar galėčiau sudėt,
jei rytas nieko nepaliko. Tik varganas skruzdžių pėdas.
Ir klaikias varlių giesmes.
Iš ko galėčiau mus pakartoti, jei gamta sutvėrė
vieninteliais, o liko tuštuma. Iš plevenančių
neapčiuopiamų žiedadulkių ir įsivaizduojamų paparčio
žiedų. Ir tai tik vieną kartą. Akimirkai.
Gal Joninių naktį?
Jei tu pasakysi, kad verta, aš pabandysiu...