Kartą naktį bėgo laumė.
Išsipusčius, pasirėdžius,
apsižergus šluotą
ji skubėjo į puotą.

Jai bebėgant susipynė kojos.
Griuvo laumė suvaitojus.
Ir iš sielvarto bei pykčio
sviedė žemių saują.

Taip iš žemių saujos
kalnas susipylė.
Laumė dar labiau supyko,-
ašaromis apsipylė.

Nuo tada papėdėj kalno
ežeras banguoja.
O močiutės šią legendą
anūkams kartoja.