Ar matėt senovinę sėtuvę,
Nupintą iš liepos karnos tvirčiausios?
Gaila, jos dabar kraštai sutrūkę,
Kiauras kampelis po pelės puotos.

Storus aitriausių dulkių sluoksnius
Ir voratinklius nubrauksiu ranka.
Gersiu šimtmečių sapnus saldžiausius
Ir sėtuvė prabils kalba tylia:

Išdalinau savim gyvastį žemei,
Nešdama gelsvus lyg saulė rugius.
Žinojau, ne aitvaru, grūde, lėkei,
Suvešėsi ir žmogaus triūsas nežus.