Sapnuos ir atminty rytai pragysta
Margom ankstyvo paukščio giesmėmis,
Rasos laše dangaus vaivoras spindi,
O skardžio smiltys laukia tyro saulės žvilgsnio,
Ir upės vandenys paglosto kranto žolę.
Taip gera sielai ryto ramumoj ištirpti.
Čia viskas sava – žemė, upė, miškas,
Aukštasis kalnas ir tėvų kapai...
-------------------------------------------------------
Dabar jau langą rudenio vakaris
Šlapia sermėga dengia vis dažniau
Ir laukimu nudažo gęstančias varsas.